kol mes gilinamės į prasmes ir esmes, žmonės vis dar kuria komedijas. gal ir vertas dėmesio.

tie, kurie žiūrėjo stiliagas - neprimena?:)

yra keletas profesijų, kur nieks nesistebi, jei kalbi netiesą. sinoptikai, būrėjos, politikai, na, ir dar filmų aprašymų kūrėjai. kuriuo galu jie žiūri tuos filmus, velniai žino. beveik kiekvieno epizodo siužete kažkas nugrybauta.

nors "Visada svajojau tapti gangsteriu" (J'ai toujours rêvé d'être un gangster) filme sužetą gal aprašyti ir sunkoka. tam jis ir yra nekomercinis prancūziškas kinas, kad kažkas nesusirištų. bet vis tiek būtų mielas žiūrėti. tiesa, juosta galėjo būti ne tokia muilina, ir juodo--pilko-balto atspalvių norėjosi daugiau. kita vertus, pačiame filme tas juodumas ir pilkumas tikrai įvairialypis. visi veikėjai turi kažkokių aferistiškų užmačių, bet tos aferos, nusikaltimai, bandomi atlikti arba atliekami taip... kasdieniškai... barantis, klystant, nieko gero iš to nesulaukiant. iš serijos "visi mes žmonės, net jei kažką neteisingai darom". nors - gali pasielgti kiauliškai, net jei nelaikai savęs aferistu.

tiesa, filmuojama tokia dokumentinio kino maniera, kad šios išvados nėra prikišamai drastiškos.

siužetas sukasi apie kafeteriją prie greitkelio. interjeras toks... beveik tarybiškai vagyklinis-restoraninis. visi patenkantys į akiratį žmonės - nebūtinai tarpusavyje susiję, bet čia prasilenkia vienas su kitu, ir vien tik žiūrėdami pavymui gali padaryti įtaką kito asmens veiksmams (ir likimui). vieni sustojo užkąsti vietoje, kur kadaise stovėjo jų "slapta trobelė miške", kitas atkeliavo apiplėšti kasos, treti - sulaukti išpirkos.
plepalai, humoras, - ne išgrynintas scenaristiškas, o toks gyvenimiškas, kartais kiek nevėkšliškas. sprendimai priimami be įtempto akių žvilgsnio stambiu planu, supermontažo gudrybių... o kartais ir nepriimami.

kaip ir įtariau, pora dainininkų vaidina patys save. ir daina, dėl kurios autorystės jie truputį pasiginčija, iš tiesų yra. beje, didžiąją dalį filmo labai simpatiškas garso takelis, na, jei jūsų mėgstamos dainos - ne repas ir transas. (kažkodėl į pabaigą išsenka.)

pats "Pasakos" kino teatras irgi patiko. aplinka atitinkamai nuteikianti - kad čia ne paėst spragėsių atėjom. bet ir nereikia apsimetinėt dvasingu nešildomų patalpų mėgėju. viskas su skoniu, kiek klubiškai (rrraudonos koridorių sienos, Natalie Shau paveikslai), bet šiltai, patogiai ir jaukiai. (tiesa, žiūrėdama į auditoriją net pagalvojau, kad gal atrodau per normaliai:D). bilieto kaina - 12 litų.

nudžiugino, kad tvarkaraštyje radau net ne vieną filmą, kurį norėčiau pamatyti, nesvarbu, kad tai turbūt nebus tobuli produktai. (tiesa, visa tai nereiškia, kad dedu kryžių ant forum cinemas kinotvartų;) viskam savas laikas ir nuotaika. nors spragėsiai kine vis dėlto hrrr.)

norėčiau, kad man mokėtų algą už tai, kad tiesiog kažką darau:) kažka paredaguoju, kažkur keliauju ir kažką fotografuoju ir paskui propaguoju, kad linksminu draugus, kad juos užknisu, kad apraviu daržą, kad pašluoju laukujį koridorių, pažaidžiu su katinais, kad neišnaudoju teršimo kvotų:) ne sudaryt sutartį su kokia nors įstaiga, pvz., dėl pažintinių takų infrastruktūros viešinimo, o kad tiesiog. iš dangaus. pagal kokį nors Absoliutaus Teisingumo ir Įvertinimo Dėsnį.

pusę metų kaip žiogui taip prasimakaluoti, o kitą pusę galima būtų ir stacionarų darbą dirbti. nes jei visi makaluosis, tai ir valstybės nebus. nebus kelių, kuriais nuvažiuoti iki sodo, nebus šviesos laiptinėj (beje, reiktų lemputę įsukti:D), nebus kur kreiptis, jei besimakaluodamas koją nusilauši, savo darbo profesionalai bus nykstanti rūšis.

prakeiktas pragtatizmas...

ir šiek tiek apie idėjas daryti tai, ko nemoki:

rusiškas betmenobilis, aišku, yra sena "Volga":)

http://www.youtube.com/watch?v=UcqSCDCjp_0&feature=related

ir

http://www.kinomania.ru/movies/c/Chernaya_molniya/index.shtml

žanras - fantastika.

ir - jo - ten šmėkštelėjo Budraitis.

filmas "visai šeimai" "Devynetas"? tikrai visai šeimai? o keliamečiams nesisapnuos paskui žvangančios-riaumojančios piktos mašinos? o gal ir ne, gal ir ne, gal dabar tai jau įprasta.

filmo grafinė pusė puiki. atmosfera niūri. siužetas, deja, su įprastais trūkumais: "jokiu būdu nemąstykim ir neišklausykim vieni kitų, kol neatsitiks nelaimė", "mašinos, pasipuošusios kiaurom kaukolėm, moka riaumoti", "superdupertobula technika daroma aprūdijusių varžtų pagalba ir veikia be energijos šaltinio", "mes nekvėpuojam, bo plaučių neturim, bet kartais imam ir uždūstam" na, ir panašiai.
didelis pliusas - lėliukai nesibučiuoja.
minusas - lėliukų dvasios, kad ir galima šiaip ne taip paaiškinti to priežastis.
liūdesys - ateitis vis dėlto niūri ir neaiški. bent kokį augaliuką parodytų, kad ir banalu, bet viltis vis dėlto geras dalykas...
patikę personažai - lėliukai-bibliotekininkai.
absurdiška, bet atokvėpį suteikianti detalė - gramofonas griuvėsiuose su visa plokštelių kolekcija. 
moralas - karas blogai.

baimė - kad nieks nepadarytų multiko-serialo.

tai tiek žinių.

nežinau kaip ten yra su "PIxaro" priklausomybe "Disnėjui", nes labai tingiu gilintis - gal kas kitas įsivaizduoja:). bet ieškoti, kas filme "Aukštyn" disnėjiška, kas pixariška, gal neapsiimsiu, per mažai žinau.

paprasčiau sakyti, kas patiko, ir kas ne. patiko pradžia. ir nelabai patiko indianadžonsiška pabaiga. aha, diedukas vaikšto su keturrate lazda, ir čia pat kopėčiom laipioja. ne, na multikas, multikas. bet persistengta. ir tą berniūkštį būčiau naaaa, jei ne nudobus, tai pritvojus tikrai:D

šunėkas fainas, paukštis - tikra višta, idėja su "kalbančiais antkakliais" gera. blogietis - neįtikinamas, visai galėtų būti ir ne toks blogas, bet vaikams patinka blogiečių žūtys. daiktų išmetimas, "čia tik namas" bla bla bla - man per teisinga-taisyklinga-pedagogiška-psichologiška. laimė, bent fotelius gražiai sustatė.

stiprioji filmo dalis, mano manymu, įžanga. toliau eina įprastas "man nereikia šitų draugų, o gal vis dėlto reikia" nuotykių gabalas. bet nesakau, kad nuobodu, smagiai žiūrėjosi. o mokslas - kam jis reikalingas, gyvūnai tiesiog mūsų draugai ir panašiai:}... bet kokiu atveju, emocijų filmas sukėlė n kartų daugiau nei šitas, kaip jis... Batonas:)

fui, kokį filmą žiūrėjau. vompyrų gerbėjams ir mėgėjams filmų apie skriaudžiamus vaikus, kurie paskui visiems atkeršija, gal ir nieko būtų.
"Įsileisk mane" vadinasi. švedų.
kadangi man kraujo šliurpimas ir šokinėjimai ant praeivių taip kažkaip netaip atrodo, negaliu pasakyti, kad žiūrėti buvo malonu. nes a) vaikiškoji istorija nesmagi, nors, be abejo, yra gerų pastebėjimų, b) vompyriškoji irgi. c) moralo nėra; vampu būti blogai, auka, nenorinti tapti auka, tampa budeliu, ir man labai trūksta čia alternatyvos.

bet užtat ten kasetiniai magnetofonai yra.

ir jėzau, sniegas, sniegas, sniegas. išeini į lauką - ufff, dar visai net ir šilta.

nesakau, kad filmas prastas. jis nemalonus. ir jokiu būdu nenorimas pažiūrėti antrąkart.

p.s. ir anonsai prieš jį irgi bjaurūs - kiek režisoriai gali varžytis, kas išradingiau išžudys kuo daugiau ir įvairesnių žmonių?.. aš tai statyčiau komedijas:] na gerai, gal juodąsias, bet komedijas:]

nebūtinos nuorodos.
čia absoliučiai tupas filmo aprašymas, ir dar su netikrais spoileriais. aš nesuprantu, juos iš lubų kuria, ar ką?.. čia su tikresniais spoileriais, bet irgi kai kas prikurta atrodo. o čia išvis nesupratau apie ką, bet pavadinime yra žodis šūdas.

nepamenu mačius statistikos, kiek žmonių (bent jau Vilniuje) dirba 8:00-17:00, o kiek 09:00-18:00. neskaičiuosim sudėtingesnių atvejų ir visada pasitaikančių ČP.

nes būtų įdomu kaip nors suvokti, kodėl kino filmai rodomi tokiu, o ne kitokiu laiku. pvz.., 16.50 ir paskui tik 19.20. sunku šeštą padaryti?? bent kas antrą dieną?.. 

(na ok, gerai paieškojus galima rasti 18:20 ir panašiai... bet ne visų filmų!)

pagaliau bilietas "už kraują" į kiną išnaudotas:) netikėkit, kad nemokama donorystė yra visai už nieką, duoda dovanėlių;)

ir net nežinau, rekomenduoti fimą "Agentas 117: Rio neatsako", ar ne. keistas jis toks. nei visai geras, nei visai blogas. užtat apie šnipus! dabar tik atidžiau dirstelėjus į imdb bazę, matau, kad čia, velniai rautų, antras filmas, štai kodėl kai kurie momentai visai buvo neaiškūs (pvz., pradžioje nemažai kalbų apie žmones, kurių mes nematome ir nepamatysime). 

tai prancūziška komedija-parodija, bet arba per mažai parodija, arba per mažai rimta, kartais nežinai, ar čia juoktis iš siužeto, ar iš pastangų padaryti juokingai. bet gerų gabalų* ir savo šarmo filmas turi. jo esmė - prancūzų agentas skrenda į Braziliją gaudyt ten besislapstančio (ne itin) nacio, kad išpirktų slaptą mikrofilmą (o ne "trumpametražį filmą", kaip vertė obuolys.lt:D). agentas - senamadiškas seksistas-šovinistas mačo, nors ir teigiamas personažas. o jam teks dirbti su žydais ir dar moterimi, apie kuriuos turi savo stereotipų. ir dar periodiškai iš visur iššoka kinai, sakantys, kad jis "nužudė jų brolį, ir dėl to turės mirti, ha ha ha!" (beje, Brazilijoj visur galima susišnekėti prancūziškai. išskyrus vieną lūšnelę.)

filmavimas - a la senoviškas, su neryškiu antru planu, pvz., skrendant lėktuvu, ir tai padeda įsijausti į 1967-uosius. trumputėlės margos suknelės, aukšti kuodai, akinančios šypsenos, maudymosi kostiumėliai su mediniais žiedais, mielos senos mašinytės... jokių super-duper bondiškų elektronikos daikčiukų, seni geri laidiniai telefonai. automobilis su primontuotu fonu, važiuojant nebūtinai besikeičiančiu pagal vairo sukinėjimus:]. veidai, spalvos - kaip senose juostose, šarman...:)

dar yra toks žaidimas - ieškoti titruose lietuviškų paavrdžių:)). na tai va, režisierius - Michel Hazanavicius; ir dar jo brolis aktorius Serge. bet nepamenu, ką jis vaidino, prisipažįstu.

kino salėje buvom penkiese. ačiūdie, atpėdino dar du žmonės, nes mums trims filmo būtų nerodę. ("oi, šitas turbūt vėl neįvyks.") ne lietuvių skoniui, ko gero, tokie filmai:). bet nepaisant to, vis dėlto smagiai susižiūrėjo. prisiminus šypsotis norisi.

* gaudynės ligoninėje - super; krokodilo kepimas; lakstymas prisidengiant nuo kulkų ranka;  "aha, kur ieškoti nacių, gal paklausti Vokietijos ambasadoje, ar jie neturi jų draugijos kontaktų?"

P.S. Gražuliui nerekomenduotina, yra homonuotykis:D

kino filmas egzaminui...