apskritai tai nemėgstu karinių filmų, vaikystėj kai tik ekrane kas nors sproginėti pradėdavo, dumdavau iš kambario. užteko jau to, kad kažkada netyčia pažiūrėjau filmą apie Leningrado blokadą ir paskui man vaidendavosi, jog po lova guli vos kvėpuojantis žmogus-griaučiai, o jo plikais šonkauliais laipioja tarakonai:(((. vakar vėlai ėjau per kanalus (jo , aš irgi taip kartais darau:)) ir užtaikiau ant baltarusių TV, rodė po šventinio koncerto "12 novelių apie karą". pažiūrėjau kokį penketą. novelės buvo ne apie kariavimą (t.y., ne apie pif-paf, skraidančias kojas, tykštančius vidurius ir ką ten dar su pasimėgavimu rodo kai kurie vaizduotės-ubagai-režisieriai), o apie žmones kare ir žmoniškumą.
vienoj novelėj buvo pasakojama apie tai, kaip į miesto ligoninę atvažiavo koncertuoti "karinis ansamblis". po pasirodymo muzikantai išgirdo, virktelint bajaną. bajanistas ("ir kas gi groja, nemokėdamas groti?") prieina prie atlėpausio ligonio su pižama, pasidėjusio ant kelių instrumentą: "Brat, ty što že?". tas atsistoja.  "ja tože do voiny bajanistom byl. byl... bajanistom..." jis neturi vienos rankos.

šiandien nutariau pagaliau išvalyti langus, nes daigus nuo palangių išgrūdau į balkoną. dėl tam tikrų priežasčių negalėjau to daryti kaip visada: o aš pripratus tokius darbus daryti greitai, su užmoju, šnai, šnai, tekšt, brūkšt. ir... stop. iki vonios išplauti skudurėlio - ramiai, ramiai... pernelyg nesilenkti per langą... o grindų išvis neplausim. siaubas, pagalvoji, jei sveikatą susigadintum tiek, kad visą gyvenimą turėtum pamažiukais, be įkarščio... žinoma, jau kažką esi praradęs - pvz., dabar negali tiek lakstyti, kaip vaikystėj, tačiau šitas negalėjimas atkeliavo pamažu, ne netikėtai. 

kai kurie žmonės, apie viską mėgstantys spręsti kategoriškai, smerkia tuos, kurie po kokios nors nelaimės ar ligos, neatgavę jėgų, galūnių, regėjimo - ko tik nepasitaiko - pasirenka savižudybę ar lėtą užgesimą. žinoma, tie, kurie įveikia savo negalią, yra verti didžiausios pagarbos. bet jei ne... ar tikrai sąžininga juos smerkti?..